Tai Kristaus įsteigtieji ženklai, kuriais gauname Dievo malonę. Jie yra septyni.
1. Krikštas
Tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.
Krikštas nėra magija, kurios dėka vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingais.
Kodėl reikia Krikšto?
Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas – gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają.
Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo.
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikius ir mažus vaikus krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno gyvuojančią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimos narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.
Jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
Kas gali krikštyti?
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje, krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas.
Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: užpildytų Krikšto dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
2. Sutvirtinimas
Šis sakramentas būtinas Krikšto malonei atbaigti. Sutvirtinimo sakramentu pakrikštytieji tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga.
Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę; tai sakramentas, kuris suteikia Šventąją Dvasią, kad mus dar giliau įskiepytų dieviškoje vaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau sujungtų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų mums krikščionių tikėjimą liudyti žodžius lydinčiais darbais (KBK 1316).
3. Švč. Sakramentas
Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną – Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės – Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui.
Šventoji Komunija – tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis. Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną – Bažnyčią.
Kam teikiamas Eucharistijos (Švenčiausiasis) sakramentas?
Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės būklėje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.
Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.
Priimantiems Eucharistiją (Švenčiausiąjį sakramentą) būtina žinoti:
Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.
Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą per metus atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).
Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.
Šv. Komunijos vaisiai
Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.
Kas gali teikti Eucharistiją?
Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.
4. Atgaila
Jis vadinamas Atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.
Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmenį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui.
Giliąja prasme šis sakramentas yra taip pat Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.
Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“.
Jis vadinamas ir Susitaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: „Susitaikykite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).
„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5,14–15).
„Jeigu ligonis, gavęs patepimą, pasveiksta, gali vėl gauti šį sakramentą, iš naujo vėl susirgęs. Tos pačios ligos metu sakramentas gali būti pakartotas ligai pasunkėjus. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš sunkią operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys jų jėgoms silpstant.“
Ligonių patepimo sakramentas teikiamas iš anksto susitarus su kunigu.
6. Kunigystės sakramentas
Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Gavę Krikštą, visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Tas dalyvavimas vadinamas „bendrąja tikinčiųjų kunigyste“. Ja pagrįstas ir jai tarnauja dar vienas dalyvavimas Kristaus pasiuntinybėje: tai Šventimų sakramentu perduodama tarnystė, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui, Galvai.
Tarnybinė kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Gavusieji šventimus Dievo tautai tarnauja mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir sielovadai.
Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos, todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.
7. Santuoka
Santuokos sakramentas – tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.
Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims – vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant, santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.
Kodėl reikia priimti Santuokos sakramentą?
To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.
Gyvenimas susidėjus kartu be santuokos sakramento yra nuodėmė. Tokioje poroje vyras ir moteris meluoja vienas kitam, negerbia nei savęs, nei vaikų, nei kito asmens, nei paties Dievo, kuris dovanojo tokį unikalų ir vienintelį gyvenimą, kad prisiimtume atsakomybę už savo ir kito žmogaus ateitį. Intymūs santykiai be santuokos sakramento yra melavimas, nes kūno kalba išreiškiamas troškimas dovanoti save, imtis atsakomybės ir gerbti vienas kitą, o iš tiesų asmenys neprisiima jokių įsipareigojimų, vienas kitam tampa priemone.
Simboliai
Priesaika– tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.
Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.
Kas gali teikti šį sakramentą?
Santuoka – tai vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir kelių liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis.
Bažnyčios įsakymai
Bažnyčios įsakymai tarnauja doriniam gyvenimui, kuris susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Bažnytinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia užtikrinti tikintiesiems būtiną maldos dvasios ir dorinių pastangų minimumą, ugdant Dievo ir artimo meilę:
Pirmasis – Švęsk šventes;
Antrasis – Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose;
Trečiasis – Laikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžiamu laiku;
Ketvirtasis – Bent apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą;
Penktasis – Padėk išlaikyti savo Bažnyčią.
Parengta pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
